Parduotuvėje ant paukštienos pakuočių vis dažniau galima pamatyti užrašą „Užauginta be antibiotikų“. Tačiau ką jis iš tiesų reiškia? Ar dideliame ūkyje įmanoma užauginti tūkstančius paukščių nenaudojant antibiotikų? Veterinarijos gydytojas Tomas Miškinis sako, kad šiuolaikinėje paukštininkystėje tai įmanoma, tačiau tam neužtenka tiesiog atsisakyti antibiotikų – svarbiausia sudaryti tokias sąlygas, kad jų neprireiktų.

Tam reikalinga visa tarpusavyje susijusių prevencinių priemonių sistema – nuo paukštidžių paruošimo ir griežtos biosaugos iki kokybiško lesalo, švaraus vandens, tinkamo mikroklimato ir nuolatinės paukščių būklės kontrolės. Kuo anksčiau pastebimi galimi nukrypimai, tuo greičiau galima į juos reaguoti ir sumažinti ligų riziką.

„Vis dar egzistuoja mitas, kad paukščių auginimas be antibiotikų yra sunkiai įmanomas. Tačiau paukštininkystė labai greitai juda į priekį – šiandien, pasitelkiant pažangias technologijas, prevenciją ir griežtą kontrolę, galima užtikrinti, kad paukščiai išliktų sveiki ir augtų be antibiotikų. Tai rodo ir parduotuvių lentynos – taip užaugintos paukštienos pasirinkimas nuolat didėja, o vis daugiau vartotojų atkreipia dėmesį į „Užauginta be antibiotikų“ ženklinimą“, – sako ilgametę patirtį mėsinių viščiukų auginimo srityje sukaupęs veterinarijos gydytojas Tomas Miškinis.

Griežta higiena – vienas svarbiausių žingsnių

Paukščių sveikata pradedama rūpintis dar prieš jiems patenkant į paukštidę. Prieš atkeliaujant vienadieniams viščiukams patalpos kruopščiai išvalomos ir dezinfekuojamos, o jų švara kontroliuojama. Taip siekiama užkirsti kelią bakterijoms ir virusams, galintiems sukelti ligas.

„Tinkamas paukštidės paruošimas – valymas ir dezinfekcija – vaidina labai didelį vaidmenį. Turbūt tai yra bene 60 procentų visos sėkmės auginant paukščius be antibiotikų. Į tinkamai paruoštą aplinką atkeliauja sveiki, tačiau dar labai jautrūs vienadieniai viščiukai, todėl paukštidė turi būti saugi nuo pat pirmos jų gyvenimo dienos“, – sako T. Miškinis.

Tačiau vien švarios paukštidės nepakanka. Biosauga priklauso ir nuo darbuotojų elgesio. Prieš įeinant į paukštidę dezinfekuojama avalynė, naudojamas specialus dezobarjeras, keičiami batai ir darbo drabužiai, kruopščiai plaunamos bei dezinfekuojamos rankos, dėvimos vienkartinės kepuraitės. Šių taisyklių laikomasi kiekvieną kartą, nes net ir nedidelis kontaktas su išorine aplinka gali tapti ligų sukėlėjų patekimo į paukštidę keliu.

„Palaikydami visas šias priemones užtikriname, kad į paukštidę iš išorės nebūtų atnešama bakterijų ar virusų. Paukščiai yra pakankamai jautrūs ir greitai gali susirgti per kontaktą, todėl darbuotojų atsakingas požiūris ir visų biosaugos taisyklių laikymasis yra labai svarbūs“, – aiškina veterinarijos gydytojas.

Paukščio sveikata prasideda dar iki išsiritimo

Vis dėlto vien apsaugoti paukštidę nuo išorinių ligų sukėlėjų neužtenka. Pasak veterinarijos gydytojo, paukščio sveikatai svarbi visa auginimo grandinė, prasidedanti dar iki viščiuko išsiritimo.

Svarbi tinkamai imunizuotų ir augintų tėvinių paukščių priežiūra – nuo jų priklauso inkubacinio kiaušinio kokybė. Ne mažiau reikšmingos technologinės sąlygos perykloje. Išsiritęs viščiukas turi patekti į tinkamai paruoštą, išplautą ir išdezinfekuotą paukštidę, kurioje jau būna prišildytos grindys ir palaikoma reikiama aplinkos temperatūra.

Toliau visą auginimo laikotarpį svarbu užtikrinti subalansuotą ir kokybišką lesalą bei patenkinti fiziologinius paukščio poreikius. Broilerių lesalas pagal jų amžių ir fiziologinę būklę įprastai keičiamas keturis–penkis kartus. Automatizuotos lesinimo sistemos su davikliais stebi, kada lesalas baigiasi, ir jį papildo, o vanduo turi būti nuolat atnaujinamas, švarus ir kokybiškas.

„Kai paukščiai lesinami subalansuotu, visaverčiu, kokybišku ir saugiu lesalu, o jiems užtikrinamos visos gyvūnų gerovės sąlygos – tinkama temperatūra, ventiliacija, švarus ir kokybiškas vanduo bei priežiūra – jie gali augti sveiki ir be antibiotikų“, – teigia T. Miškinis.

Mikroklimatą stebi automatinės sistemos

Tinkamas lesalas ir vanduo – tik dalis kasdienės paukščių priežiūros. Ne mažiau svarbi aplinka, kurioje jie auga, todėl šiuolaikinėse paukštidėse didelė dalis mikroklimato kontrolės patikėta automatinėms sistemoms.

Jos pagal paukščių amžių ir svorį reguliuoja šviežio oro padavimą bei ištraukimą, temperatūrą ir drėgmę.

Pasak veterinarijos gydytojo, tokia sistema veikia panašiai kaip rekuperacija namuose: užtikrinama nuolatinė oro apykaita ir tinkamas mikroklimatas. Temperatūrai pakilus, į paukštidę paduodama daugiau vėsaus oro, o jai nukritus reguliuojamas oro srautas ir įjungiamas šildymas. Augant paukščiui keičiasi ir jam reikalinga temperatūra bei oro kiekis.

Automatiškai reguliuojamas ir apšvietimas, o nuolat renkami duomenys leidžia stebėti esamą situaciją ir laiku pastebėti galimus nukrypimus. Taip technologijos tampa dar viena prevencijos grandimi, padedančia palaikyti paukščių sveikatą.

O jei paukštis vis dėlto suserga?

Net ir laikantis griežtų prevencijos priemonių negalima teigti, kad paukščiai niekada nesusirgs. Tokiu atveju, pabrėžia T. Miškinis, pirmiausia vadovaujamasi gyvūno sveikata ir gerove – sergantis paukštis turi gauti reikalingą gydymą.

Jei gydymui prireikia antibiotikų, jie naudojami, tačiau toks paukštis jau nebegali būti priskiriamas prie užaugintų be antibiotikų.

Taigi auginimo be antibiotikų principas nėra sergančio paukščio negydymas. Jo esmė – prevencinėmis priemonėmis kuo labiau sumažinti ligų riziką ir antibiotikų poreikį.

Mažiau antibiotikų ūkiuose – kodėl tai svarbu ir žmogui?

Antibiotikai skirti bakterinėms infekcijoms gydyti, tačiau kuo dažniau ir plačiau jie naudojami, tuo didesnė tikimybė, kad dalis bakterijų taps jiems atsparios. Tai reiškia, kad antibiotikai, kurie anksčiau veikė tam tikras bakterijas, gali tapti mažiau veiksmingi arba visai nebeveikti.

Ši problema neapsiriboja gyvūnais ar pačiu ūkiu. Antibiotikams atsparios bakterijos gali patekti į aplinką, pavyzdžiui, su gyvūnų išmatomis ir mėšlu, o iš ten – į dirvožemį ar vandens telkinius. Todėl kuo rečiau gyvūnams prireikia antibiotikų, tuo mažesnis spaudimas bakterijoms išsiugdyti atsparumą.

„Pasaulio sveikatos organizacija atsparumą antibiotikams įvardija kaip vieną svarbiausių visuomenės sveikatos problemų. Kuo daugiau antibiotikų naudojama, tuo didesnė rizika, kad bakterijos taps jiems atsparios, o mums svarbūs vaistai ilgainiui gali tapti mažiau veiksmingi. Todėl svarbu, kad antibiotikai būtų naudojami atsakingai ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams gydyti. Jei paukščius pavyksta išlaikyti sveikus ir antibiotikų jiems neprireikia, mažiname ir atsparių bakterijų atsiradimo bei plitimo riziką“, – sako T. Miškinis.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Žemės ūkio agentūros prie Žemės ūkio ministerijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei dotaciją teikianti institucija negali būti laikoma už juos atsakinga.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/projektai/ziurekite-ka-valgote/ar-tikrai-imanoma-uzauginti-tukstancius-pauksciu-be-antibiotiku-veterinarijos-gydytojas-paaiskina-kaip-tai-daroma-120292691