Maždaug ketvirtis milijono paukščių per metus – būtent tiek sparnuočių planuojama užauginti kiekviename iš trijų neseniai Vilkaviškio rajone veiklą pradėjusių mėsinių broilerių ūkių.

Koronavirusas koregavo planus

Neseniai pasibaigusią vasarą Vilkaviškio rajone viena po kitos duris atvėrė trys didžiulės paukščių fermos. Skirtinguose kampeliuose įsikūrusius mėsinių broilerių ūkius įkūrė trys šio krašto žemdirbiai: Valdas Melninkas, Tomas Maksvytis bei Inga Mačiulytė. Iki tol mažai ką bendro su sparnuočiais turėję žemdirbiai daugiausiai koncentravosi javų bei rapsų auginimo srityje, tačiau supratę, kad negalima stovėti vietoje, nusprendė imtis mėsinių broilerių auginimo verslo. Kaip sakė Oranų kaime esančios paukščių fermos įkūrėjas T.Maksvytis, pagrindinis šių ūkių tikslas – dar labiau priartėti prie galutinio žmogaus vartojamo produkto bei patiems realizuoti dalį savo ūkiuose užaugintų kviečių, kuriais jau dabar šeriami Suvalkijoje augantys sparnuočiai.

Kol kas T.Maksvytis valdo tik vieną paukštininkystės fermą, tačiau greta jos jau pamažu kyla ir dar vienas identiškas statinys. Tiesa, jo rangos darbai šiek tiek stringa. Ūkininkas pasakojo, kad dėl COVID-19 situacijos neįmanoma laiku gauti reikiamos įrangos, o visame pasaulyje staigiai pakilusios statybinių medžiagų kainos išaugino ir šio objekto vertę. Vilkaviškio rajono žemdirbys atskleidė jau kreipęsis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, kad būtų leista šiek tiek atidėti projekto užbaigimo darbus. To reikia, nes fermų statybai naudojamos ne tik asmeninės, bet ir Europos Sąjungos fondų lėšos.

Be trikdžių neapsiėjo ir jau stovinčių objektų statybos. Jų savininkai pripažino, kad broilerių ūkiai greičiausiai būtų pradėję veikti bent pusmečiu anksčiau, jei ne pasaulinė koronaviruso pandemija. Dėl jos strigo kai kurių statybinių medžiagų tiekimas, vėlavo įvairių leidimų išdavimai.

Anot ūkininko, valant patalpas įprastai išvežama apie 40 tonų mėšlo. Didžioji jo dalis – sausa.

Išskirtiniai Lietuvoje

Trys paukštininkystės ūkiai įkurti jau minėtame Oranų, taip pat Bobių ir Mažųjų Šelvių kaimuose. Visi objektai – identiški. Kiekviename iš jų didžiulėse, daugiau nei 2,5 tūkst. kvadratinių metrų patalpose vienu metu auginama po 42 tūkst. vištų. Planuojama, kad per metus pasikeis šešios paukščių partijos. Broileriai ūkiuose augs po 42 dienas, tada jie bus realizuoti, tvartai išvalyti ir po 12 dienų į juos vėl atkeliaus nauji vienos dienos paukščiai.

Pirmasis iš kol kas esančių trijų ūkių veiklą pradėjo Mažųjų Šelvių kaime įsikūręs objektas. Jame jau pasikeitusi viena paukščių partija, šiuo metu auga antra. Vienas iš ūkio vadovų Irmantas Mačiulis pasakojo, kad didžiausias iššūkis kol kas buvo ypač karštos vasaros dienos. Vyras prisipažino, kad buvo nemažai nerimo, kai lauke kepino 35 laipsnių temperatūra. Laimei, paukščiai viską puikiai ištvėrė, tad nuostolių pavyko išvengti.

Kol kas paukštidėse auginami sparnuočiai išvežami kitur, tačiau visi kalbinti Vilkaviškio rajono žemdirbiai neatmetė galimybės ateityje patys perdirbti mėsą, įkuriant asmenines skerdyklas.

Prie to neabejotinai prisidėjo ir moderni vėsinimo sistema, kurios greičiausiai nėra jokiame kitame šalies ūkyje. Jos principas paprastas: kai paukštidėse pakyla aukštesnė nei reikia temperatūra, ant broilerių pradedamas purkšti šaltas vanduo. Tai – papildoma, natūrali priemonė, apsauganti paukščius nuo gaišimo. Apskritai, Vilkaviškio rajono broilerių ūkiai atitinka aukščiausius šiuolaikinius reikalavimus, yra visiškai modernizuoti. Broilerių šėrimas bei girdymas vyksta automatiniu būdu. Ūkiuose itin griežtai laikomasi biosaugos reikalavimų, tad pašaliniai asmenys neturi jokios galimybės patekti į pastatų vidų. Visi juose laikomi paukščiai – vakcinuoti.

Veikla po stogu

I.Mačiulis pasakojo, kad kol kas paukščių ūkiai visiškai pateisina lūkesčius. Jis prisiminė, kad pirmą kartą apie galimus paukščių ūkius imta galvoti dar prieš porą metų. Tuomet kartu su kai kuriais kitais žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pašarai“ nariais jis ieškojo alternatyvų, kaip į savo ūkius įpūsti naujų vėjų. Žemdirbio teigimu, norėjosi veiklos ne tik laukuose, bet ir po stogu, tad nuspręsta remtis skandinavišku ūkio pavyzdžiu.

„Svarstėme įvairius variantus, kaip galėtume panaudoti savo ūkiuose užaugintą produkciją. Supratome, kad į pienininkystės verslą įsilieti būtų labai sunku, be to, šiuo metu tai nėra pelninga. Paukščiai patrauklūs pasirodė dėl to, kad po 42 dienų viskas vėl pradedama iš naujo. Jei šioje rinkoje kas nors nutiktų, viską būtų galima nesunkiai užbaigti“, – kolegos mintims antrino T.Maksvytis.

Didžioji dalis Vilkaviškio rajono ūkiuose užaugintų paukščių išvežami į Joniškyje esančią vieną didžiausių Lietuvoje skerdyklų. Visi norintieji taip pat gali įsigyti broilerių tiesiai iš fermų.

„Viščiukus perkame iš Vokietijos, tad klientams galėsime pasiūlyti aukščiausios klasės kokybę. Įprastai 42 dienų paukštis sveria 2,4–2,6 kg“, – pasakojo visų trijų minėtų paukščių ūkių gamybos vadovė, veterinarijos gydytoja Jovita Latvinskienė.

Kol kas paukštidėse auginami sparnuočiai išvežami kitur, tačiau visi kalbinti Vilkaviškio rajono žemdirbiai neatmetė galimybės ateityje patys perdirbti mėsą, įkuriant asmenines skerdyklas. V.Melninkas teigė šiam tikslui turintis reikiamas patalpas, tačiau jų įrenginėti vyras neskubės. Anot jo, iš pradžių reikia „įsivažiuoti“ į šį verslą, o tik tuomet galvoti apie kitus žingsnius.

„Nuo pat tos akimirkos, kai pradėjome statyti paukštidę, mūsų neapleidžia mintis dėl skerdyklos. Bet tam turi palankiai susiklostyti daug aplinkybių. Statyti mažą skerdyklą – neracionalu, o didelės kaina gali siekti net iki 30 milijonų eurų. Tai – labai sudėtingas projektas, tačiau mūsų tikslas visada buvo pirkėjams pateikti galutinį produktą“, – sakė T.Maksvytis.

Aplinkinių pasipriešinimas

Nors paukštidės stovi jau kurį laiką, trūko visai nedaug, kad statybos taip ir nebūtų prasidėjusios. Ne, šiuo atveju kalba sukasi visai ne apie problemas, susijusias su koronavirusu. Dar prieš fermų statybas kai kurie jų savininkai sulaukė didžiulio aplinkinių gyventojų pasipriešinimo. T.Maksvytis pasakojo, kad Gižų seniūnijos gyventojai net rinko parašus, siekdami uždrausti objekto statybas. Labiausiai žmones neramino galimai nuo ūkių sklisiantis nemalonus kvapas.

„Šiek tiek apmaudu, kad kaimo žmonės pastaraisiais metais nutolo nuo kaimo. Juk dar visai neseniai kone už kiekvienos sodybos stūksojo mėšlo krūvos, tačiau tai niekam pernelyg didelių problemų nekėlė. Mūsų ferma stovi Oranuose, pakankamai toli nuo gyvenamųjų namų. Jei jau čia ji negali stovėti, tai kur tada gali?“ – retoriškai klausė T.Maksvytis.

Dar daugiau aplinkinių nepasitenkinimo sulaukė Bobių kaime įkurtos paukščių fermos šeimininkas V.Melninkas. Vietiniai gyventojai ne tik rinko parašus, siekdami uždrausti fermos statybas, bet ir šaukė susirinkimą, į kurį kvietė ir patį žemdirbį. Pastarajam teko atlaikyti nemažą žmonių spaudimą. Nors V.Melninkas bandė aiškinti, kad šiuolaikiškai įrengtos paukščių fermos neskleidžia jokio kvapo, vietinių tai neįtikino. Galiausiai ūkininkas buvo priverstas nusileisti ir pakeisti projekto įgyvendinimo vietą. Iš pradžių įkurti broilerių ūkį jis ketino Žynių kaime, tačiau galiausiai teko jį perkelti į Bobius.

„Esu gimęs ir augęs kaime, todėl nesuprantu tų, kurie čia atsikrausto iš miesto ir tikisi gyventi kurorte. Spaudimą teko atlaikyti išties didelį. Net nežinau, kiek instancijų turėjau aplankyti, kad gaučiau visus leidimus. Gaila, kad Lietuvoje įstatymai numato vieną tvarką, žmonės reikalauja kitos, o valdininkai vis tiek viską traktuoja savaip. Jokio palaikymo nesulaukiau. Projekto vietos keitimas kainavo daug nervų, pinigų ir laiko. Jokio pykčio nejaučiu, tačiau gaila, jog viskas taip susiklostė“, – apmaudo neslėpė V.Melninkas. Vyras pasakojo prieš statybas su kolegomis viešėjęs ne viename užsienio paukščių ūkyje ir matęs, kaip daugelyje vietų tokio tipo fermos stovi pačiuose miesteliuose ar kaimuose, o vietiniai gyventojai jokių problemų dėl to nekelia.

Kad baimintasi buvo be reikalo, įrodo ir Mažuosiuose Šelviuose įkurto ūkio patirtis. I.Mačiulis pasakojo, kad stovint šalia paukštidės dėl šiuolaikiškai įrengtų modernių vėdinimo sistemų jokio kvapo nejaučiama, jis juntamas tik mėšlavežio metu. Anot ūkininko, valant patalpas įprastai išvežama apie 40 tonų mėšlo. Didžioji jo dalis – sausa. Būtent dėl to tuo metu jaučiamas nemalonus kvapas tėra minimalus. I.Mačiulio teigimu, įprastai didžiausią smarvę skleidžia šlapias, o ne sausas mėšlas.

„Net jei kam ir kyla nepatogumų, tikrai galima tai ištverti. Juk paukštides valysime vos 6 kartus per metus. Visi mūsų ūkiai aprūpinti pakankamai našia technika, tad kaskart viską sutvarkyti stengsimės kiek įmanoma greičiau“, – teigė I.Mačiulis.

https://www.valstietis.lt/ukininku-zinios/trys-ukininkai-sukure-nauja-versla/121264